Vakarop vėjas liovėsi, pakrantė atrodė tuščia ir bespalvė - neliko nei sniego, nei pėdsakų, nei vandens, regėjusio lapės ir paukščio susidūrimą. Tas vanduo jau buvo toli nuo ten, gal net pasiekęs jūrą. Jis taip ir nesužinojo, kuo viskas baigėsi.
2010 m. spalio 22 d., penktadienis
Nutikimas
Pirmojo sniego dieną lapė prarijo kolibrį. Tai nutiko paryčiais, netoli upės. Jie abu dorai nesuprato, kas įvyko. Rudoji toliau sau bindzeno palikdama smulkius pėdsakus baltu cukrumi nubertame pakrantės smėlyje, o kolibris plasnojo jos pilve. Tai glumino lapę.
Vakarop vėjas liovėsi, pakrantė atrodė tuščia ir bespalvė - neliko nei sniego, nei pėdsakų, nei vandens, regėjusio lapės ir paukščio susidūrimą. Tas vanduo jau buvo toli nuo ten, gal net pasiekęs jūrą. Jis taip ir nesužinojo, kuo viskas baigėsi.
Vakarop vėjas liovėsi, pakrantė atrodė tuščia ir bespalvė - neliko nei sniego, nei pėdsakų, nei vandens, regėjusio lapės ir paukščio susidūrimą. Tas vanduo jau buvo toli nuo ten, gal net pasiekęs jūrą. Jis taip ir nesužinojo, kuo viskas baigėsi.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai:
Kaip grazu. Kas cia?
Reda, apie ką būtent klausi?
Apie teksta. Kieno kuryba?
Kūryba tai mano :) Priimsiu kaip komplimentą tavo klausimą.
Tai aisku, kad kaip komplimenta!
Rašyti komentarą