Noema

Nutilo lietus, sutemo miestas, kaimynai nežiebia šviesos, ir lango stikle tematau atspindžių atspindžius - save, šviestuvo burbulą, pritvinkusį kažko klampaus ir geltono, vėl burbulą, vėl save. Toldami jie mažėja ir lieka tik spėlioti, virš kokio pasaulio miesto švysteli paskutinis mano paveikslas.
Ši būsena primena naktinę kelionę traukiniu. Berašant užstringa e klavišas. Jokių e šitame tekste. Tenka skaityti iš naujo ir taisyti. Sverti - žodžius ir intencijas. Kažkas tarp jų įsiterpia ir pasakoma visai ne tai, kas norėta.

Sklaidomos murkia metų metus lentynoje dūlėjusios knygos. Kaip netikėtai ir puikiai jos užpildė šį tuščią laiką! O aš savimi stebiuosi. Visą šį rugsėjį.