Aušra, musų kūmutės - abidvi patelės. Tai visokių intrigų į tą jų moterišką draugystę įsipina, kartą net įdrėkstą akį vienai gydėm :) O tavo katytė labai graži! Bet jei pratus viena karaliauti, tai naujo katinėlio gali ir nepamėgti.
Rimante, jau buvau pasigedusi tavęs :) šita knyga man visiškai atsitiktinai į rankas pateko ir pirmi 10 psl labai nesiskaitė. O paskui gan greit prarijau. Na ką čia pasakyti, dokumentika iš pirmų lūpų retai būna nuobodi, ypač kai tiek įvykių ir pasakotojas - kultūringas, apsiskaitęs žmogus. Man visai patiko autorės svarstymai, kaip ji norėdama išgyventi sprendė moralines dilemas, kaip intelektualės akimis žvelgė į savo prozišką kasdienybę, patiko rusų kareivių aprašymai (beveik tipizavimas), patiko skaityti apie keliones į kitą Berlyno galą - pėsčiomis, dviračiu, greituoju traukiniu... Tačiau paauglystėje skaityta Ana Frank tuomet paliko didesnį įspūdį :) Manau bendram išprusimui Moterį Berlyne verta paskaityti, bet tik vieną kartą. Skaitymui skirto laiko negaila, bet jei nebūčiau gavusi tos knygos pasiskolinti, tai nemanyčiau daug praradusi. O kokie tavo įspūdžiai?
ai, aš patyliukais skaitydavau, bet komentuoti liežuvis neapsiversdavo:D pirmi puslapiai irgi skaitėsi sunkiai, pliusai pagrindiniai maniškiai irgi tie patys - itin kultūringa ir intelektuali autorė, bešališkas rusų kareivių aprašymas, daug veiksmo. Minusų net ir nerasčiau. Ir nuskambėsiu, matyt, tokios knygos fone ciniškai - knyga, turinti absoliučiai visus bestselerio ir pinigų darymo mašinos požymius. Knyga labai lengvai skaitoma, manau, protingai redaguota, sukurti filmai, dramatiška sužadėtinio reakcija. O man asmeniškai didesnį įspūdį nei "M.B." paliko "Sofi pasirinkimas". Tarp kitko, esu girdėjusi, jog buvo-yra rusų filmas apie tikrai egzistavusią salą, į kurią buvo ištremtos vokiečių išprievartautos rusės, jų vaikai. O į temą - kaip aš norėčiau, kad mano katė draugautų su šunimi. Deja, šuo į namus atėjo katei einant 8-tuosius metus, todėl ji kiekvieno susidūrimo metu bando nukąsti šuniui nosį:)
Vat Sofi pasirinkimo neteko skaityti, nors daugmaž žinau, apie ką ten. Gal kada nors :)
Oi, mano tėvai kai buvau pradinėse klasėse, turėjo tokį užeinantį katiną - ateidavo, pavalgydavo, pabūdavo ir į lauką. Gyveno jis taip pas mus kelerius metus. Paskui atsirado šuo. Katinas jį ignoravo. Bet šuo buvo draugiškas ir bandė su katinu žaisti. Ir užgavo leteną. Katinas pabėgo ir daugiau nebegrįžo. Po gero mėnesio pamatėm jį lauke ir atsitempėm namo. Jis kaip visada pabuvo šiek tiek, paskui pasiprašė laukan. Išleidom. Po kurio laiko pastebėjom, kad kažkur aplink rašomąjį stalą tvyrojo įtartinas kvapas. Viską apuostėm ir radom - paršelis kerštaudamas apšlapino mamos disertaciją, mašinėle spausdintą, dar neapgintą. Gerai, kad buvo ne vienintelis egzempliorius :)
ech tie katinai... augau tik su jais, vienu metu irgi du auginau. O vat šuns neleido laikyti, dabar net ir tų neleidimo priežasčių nebepasakyčiau. Išėjus iš tėvų namų, šuns, nors ir labai svajojau, neįsigijau beveik 10 metų... Dėl vedžiojimo, gyvenimo daugiabutyje, pagaliau, namažų lėšų reikalaujančio išlaikymo. Dabar auginu savo svajonių šunį ir piktą niurzglią siamę. Baisu net ir įsivaizduoti, su kuo man teko susidurti: balsą pakeli ar ne taip pasižiūri - šlapia lova, vyras tekštelėjo per užpakalį, nes "nuravėjo" prieš dieną klijuotus tapetus - teko pirkt vyrui naujus batus, išvažiavome ir palikome ją trims dienoms vieną - tvarkingomis porcijomis privėmė (atsiprašau:) ant visų minkštų baldų. Ir tai kartojasi nuolat. Atsiradus šuniui, iš viso susišnekėti nebeįmanoma - privaro ant lovos, jei tik ji kuo nors užklota:) Pavydžiai žvelgiu į nuotraukas, kuriose šunys ir katės kartu miega. Ech...
Oho, jūsiškė katė visiškai atitinka siamų stereotipą! Nors kai mes savąją ėmėm, tai buvom prisiskaitę, kad nesugyvenamas siamių charakteris - mitas, neva tai iš tikrųjų jos draugiškos, meilios ir prisiriša prie šeimininko kaip šuniukai. Tiesą sakant, mūsų Zylė tą aprašymą tobulai atitinka. O taviškė vriedna iš prigimties, ar tik po šuns atsiradimo tokia pasidarė? Ir koks tas svajonių šuo? :)
maniškė vis vriednesnė tapdavo po kiekvieno persikraustymo, nes ją gavau dar gyvendama tėvų namuose, o po to krausčiausi dar kelis kartus. O bjaurumo piką pasiekė po to, kai išvažiavau ir palikau ją kituose namuose - manau, kad ji man šito nebeatleido. Nuo to laiko net menkiausias remontas, įprasto gyvenimo būdo pakeitimas (pvz. uždraudimas miegoti užpakalį sukišus maždaug į miegančiojo nosį) ar nepatinkanti antklodės medžiaga įvaro jai stresą, kuris baigiasi skalbimu:)Taigi, turime katę, kuri maloningai (ne)leidžia mums gyventi su ja:) Šuns atsiradimas, žinoma, jos charakteriui teigiamų pokyčių nepadarė... Dabar jau daugmaž sugyvenama - ribojame jų bendravimą ir neerziname katės (nes suerzinus vėl reikia skalbtis:). Be to, ji pati raunasi ant šuns, jį vesdama iš kantrybės. Bet nesigailiu nė minutės, kad savanorių chruščiovkėje laikome šituos du priešus - kada gi tą šunį įsigyti, po kokio dešimtmečio, kai/jei gyvensime paskoliniame name:) Tai ir duoduosi po dvi valandas nuošaliais vingiaparkio takeliais, kad šuo visą laiką namie miegotų pervargęs ir katei į akis nelįstų. O šuo tai paprastas, bet neprastas - vokiečių aviganis:)
Oi, tai liūdnas katytės gyvenimas, jei tiek nervų menkiausias sąlygų pasikeitimas kainuoja :( Bet pagyvenusioms katėms išvis sunkiau prisitaikyti. Mano mamos rainė irgi labai išgyvena dėl visokių pokyčių, pvz., kai mama išvažiuoja į komandiruotę, arba kai į svečius ateina kaimynų katinas arba net kokie nors žmonės. Tik jinai užuot zbitkavojus pašiaušia kailiuką, priglaudžia ausis ir pasidaro agresyvi. O jaunystėje net prie jūros su palapinėm su mumis važiavo! Labai smagu turbūt kasdien dvi valandas praleisti parke! Mano tėvai kai turėjo kaukazo aviganį beveik kasdien veždavo į mišką ir liepdavo jam bėgioti :D Dideliems šunims reikia judėti.
Pasiskaičiau aš jūsų pokalbio, mergaitės, tai ir aš panorau savo trigrašį įkišti. :D Iš serijos "į temą, ne į temą". Pikčiausi katinai, kaip mum veterinaras tvirtino, turkų angoros. Tie baltieji pūkuotieji. Veterinaro komentaras pasitvirtino 500 procentų iš šimto galimų. Mama labai rimtai gydėsi užpuolimą - gijo įdrėskimai apie pusę metų, liko randai ant rankų ir kojų. Ir ne vieną kartą balčius mamą užpuolė - 3. Katiną atidavėm pažįstamiem į kaimą. Gyvena 'skladuke' ir šiaip ant šieno. :) Supratom, kad yra laimingas. Kaimas turi du šunis, tai kai įžengia katinas į kiemą, šunys tiesiogine to žodžio prasme, nelenda iš būdų. Žiauriai geras katinas. Irgi tiesiogine šių žodžių prasme. :D Skaičiau "Sofi pasirinkimą". Man patiko. Labai net. Gal kas ir galėtų tą romaną vertinti kaip 'lengvą', bet tikrai tikrai būna žymiai 'lengvesnių' :D. Yra filmas su M. Streep sukurtas, berods, taip ir vadinasi - "Sofi pasirinkimas".
Joo, Rima, atsimenu aš tą jūsų Markizą (ar čia jau su kitu painioju?). Siaubas. Man tai mįslė, ar tie katinai patys iš savęs pikti, ar jiems būna kokia psichologinė trauma iš vaikystės ir jie dėl to pasidaro agresyvūs arba vriedni...
13 komentarų:
Kartais galvoju, kad ir mano katytei draugo reikia.Gražu žiūrėti, kaip du katinai draugauja. :)
Aušra, musų kūmutės - abidvi patelės. Tai visokių intrigų į tą jų moterišką draugystę įsipina, kartą net įdrėkstą akį vienai gydėm :)
O tavo katytė labai graži! Bet jei pratus viena karaliauti, tai naujo katinėlio gali ir nepamėgti.
ne į temą - žiūrau, knyga iš moters berlyne į kafką pasikeitė. Kaip susiskaitė garsusis dienoraštis?
ne anonimiškas aš, o Rimantė:)
Rimante, jau buvau pasigedusi tavęs :) šita knyga man visiškai atsitiktinai į rankas pateko ir pirmi 10 psl labai nesiskaitė. O paskui gan greit prarijau. Na ką čia pasakyti, dokumentika iš pirmų lūpų retai būna nuobodi, ypač kai tiek įvykių ir pasakotojas - kultūringas, apsiskaitęs žmogus. Man visai patiko autorės svarstymai, kaip ji norėdama išgyventi sprendė moralines dilemas, kaip intelektualės akimis žvelgė į savo prozišką kasdienybę, patiko rusų kareivių aprašymai (beveik tipizavimas), patiko skaityti apie keliones į kitą Berlyno galą - pėsčiomis, dviračiu, greituoju traukiniu... Tačiau paauglystėje skaityta Ana Frank tuomet paliko didesnį įspūdį :) Manau bendram išprusimui Moterį Berlyne verta paskaityti, bet tik vieną kartą. Skaitymui skirto laiko negaila, bet jei nebūčiau gavusi tos knygos pasiskolinti, tai nemanyčiau daug praradusi. O kokie tavo įspūdžiai?
ai, aš patyliukais skaitydavau, bet komentuoti liežuvis neapsiversdavo:D
pirmi puslapiai irgi skaitėsi sunkiai, pliusai pagrindiniai maniškiai irgi tie patys - itin kultūringa ir intelektuali autorė, bešališkas rusų kareivių aprašymas, daug veiksmo. Minusų net ir nerasčiau. Ir nuskambėsiu, matyt, tokios knygos fone ciniškai - knyga, turinti absoliučiai visus bestselerio ir pinigų darymo mašinos požymius. Knyga labai lengvai skaitoma, manau, protingai redaguota, sukurti filmai, dramatiška sužadėtinio reakcija. O man asmeniškai didesnį įspūdį nei "M.B." paliko "Sofi pasirinkimas". Tarp kitko, esu girdėjusi, jog buvo-yra rusų filmas apie tikrai egzistavusią salą, į kurią buvo ištremtos vokiečių išprievartautos rusės, jų vaikai.
O į temą - kaip aš norėčiau, kad mano katė draugautų su šunimi. Deja, šuo į namus atėjo katei einant 8-tuosius metus, todėl ji kiekvieno susidūrimo metu bando nukąsti šuniui nosį:)
Vat Sofi pasirinkimo neteko skaityti, nors daugmaž žinau, apie ką ten. Gal kada nors :)
Oi, mano tėvai kai buvau pradinėse klasėse, turėjo tokį užeinantį katiną - ateidavo, pavalgydavo, pabūdavo ir į lauką. Gyveno jis taip pas mus kelerius metus. Paskui atsirado šuo. Katinas jį ignoravo. Bet šuo buvo draugiškas ir bandė su katinu žaisti. Ir užgavo leteną. Katinas pabėgo ir daugiau nebegrįžo. Po gero mėnesio pamatėm jį lauke ir atsitempėm namo. Jis kaip visada pabuvo šiek tiek, paskui pasiprašė laukan. Išleidom. Po kurio laiko pastebėjom, kad kažkur aplink rašomąjį stalą tvyrojo įtartinas kvapas. Viską apuostėm ir radom - paršelis kerštaudamas apšlapino mamos disertaciją, mašinėle spausdintą, dar neapgintą. Gerai, kad buvo ne vienintelis egzempliorius :)
ech tie katinai... augau tik su jais, vienu metu irgi du auginau. O vat šuns neleido laikyti, dabar net ir tų neleidimo priežasčių nebepasakyčiau. Išėjus iš tėvų namų, šuns, nors ir labai svajojau, neįsigijau beveik 10 metų... Dėl vedžiojimo, gyvenimo daugiabutyje, pagaliau, namažų lėšų reikalaujančio išlaikymo. Dabar auginu savo svajonių šunį ir piktą niurzglią siamę. Baisu net ir įsivaizduoti, su kuo man teko susidurti: balsą pakeli ar ne taip pasižiūri - šlapia lova, vyras tekštelėjo per užpakalį, nes "nuravėjo" prieš dieną klijuotus tapetus - teko pirkt vyrui naujus batus, išvažiavome ir palikome ją trims dienoms vieną - tvarkingomis porcijomis privėmė (atsiprašau:) ant visų minkštų baldų. Ir tai kartojasi nuolat. Atsiradus šuniui, iš viso susišnekėti nebeįmanoma - privaro ant lovos, jei tik ji kuo nors užklota:) Pavydžiai žvelgiu į nuotraukas, kuriose šunys ir katės kartu miega. Ech...
Oho, jūsiškė katė visiškai atitinka siamų stereotipą! Nors kai mes savąją ėmėm, tai buvom prisiskaitę, kad nesugyvenamas siamių charakteris - mitas, neva tai iš tikrųjų jos draugiškos, meilios ir prisiriša prie šeimininko kaip šuniukai. Tiesą sakant, mūsų Zylė tą aprašymą tobulai atitinka. O taviškė vriedna iš prigimties, ar tik po šuns atsiradimo tokia pasidarė? Ir koks tas svajonių šuo? :)
maniškė vis vriednesnė tapdavo po kiekvieno persikraustymo, nes ją gavau dar gyvendama tėvų namuose, o po to krausčiausi dar kelis kartus. O bjaurumo piką pasiekė po to, kai išvažiavau ir palikau ją kituose namuose - manau, kad ji man šito nebeatleido. Nuo to laiko net menkiausias remontas, įprasto gyvenimo būdo pakeitimas (pvz. uždraudimas miegoti užpakalį sukišus maždaug į miegančiojo nosį) ar nepatinkanti antklodės medžiaga įvaro jai stresą, kuris baigiasi skalbimu:)Taigi, turime katę, kuri maloningai (ne)leidžia mums gyventi su ja:) Šuns atsiradimas, žinoma, jos charakteriui teigiamų pokyčių nepadarė... Dabar jau daugmaž sugyvenama - ribojame jų bendravimą ir neerziname katės (nes suerzinus vėl reikia skalbtis:). Be to, ji pati raunasi ant šuns, jį vesdama iš kantrybės. Bet nesigailiu nė minutės, kad savanorių chruščiovkėje laikome šituos du priešus - kada gi tą šunį įsigyti, po kokio dešimtmečio, kai/jei gyvensime paskoliniame name:) Tai ir duoduosi po dvi valandas nuošaliais vingiaparkio takeliais, kad šuo visą laiką namie miegotų pervargęs ir katei į akis nelįstų. O šuo tai paprastas, bet neprastas - vokiečių aviganis:)
Oi, tai liūdnas katytės gyvenimas, jei tiek nervų menkiausias sąlygų pasikeitimas kainuoja :( Bet pagyvenusioms katėms išvis sunkiau prisitaikyti. Mano mamos rainė irgi labai išgyvena dėl visokių pokyčių, pvz., kai mama išvažiuoja į komandiruotę, arba kai į svečius ateina kaimynų katinas arba net kokie nors žmonės. Tik jinai užuot zbitkavojus pašiaušia kailiuką, priglaudžia ausis ir pasidaro agresyvi. O jaunystėje net prie jūros su palapinėm su mumis važiavo!
Labai smagu turbūt kasdien dvi valandas praleisti parke! Mano tėvai kai turėjo kaukazo aviganį beveik kasdien veždavo į mišką ir liepdavo jam bėgioti :D Dideliems šunims reikia judėti.
Pasiskaičiau aš jūsų pokalbio, mergaitės, tai ir aš panorau savo trigrašį įkišti. :D Iš serijos "į temą, ne į temą". Pikčiausi katinai, kaip mum veterinaras tvirtino, turkų angoros. Tie baltieji pūkuotieji. Veterinaro komentaras pasitvirtino 500 procentų iš šimto galimų. Mama labai rimtai gydėsi užpuolimą - gijo įdrėskimai apie pusę metų, liko randai ant rankų ir kojų. Ir ne vieną kartą balčius mamą užpuolė - 3. Katiną atidavėm pažįstamiem į kaimą. Gyvena 'skladuke' ir šiaip ant šieno. :) Supratom, kad yra laimingas. Kaimas turi du šunis, tai kai įžengia katinas į kiemą, šunys tiesiogine to žodžio prasme, nelenda iš būdų. Žiauriai geras katinas. Irgi tiesiogine šių žodžių prasme. :D
Skaičiau "Sofi pasirinkimą". Man patiko. Labai net. Gal kas ir galėtų tą romaną vertinti kaip 'lengvą', bet tikrai tikrai būna žymiai 'lengvesnių' :D. Yra filmas su M. Streep sukurtas, berods, taip ir vadinasi - "Sofi pasirinkimas".
Joo, Rima, atsimenu aš tą jūsų Markizą (ar čia jau su kitu painioju?). Siaubas. Man tai mįslė, ar tie katinai patys iš savęs pikti, ar jiems būna kokia psichologinė trauma iš vaikystės ir jie dėl to pasidaro agresyvūs arba vriedni...
Rašyti komentarą