Trys Pavičiai

Buvo laikas, kai daug skaičiau, mėgdavau slampinėti po knygynus, galėdavau juose tūnoti valandų valandas, kažką vartyti, skaitinėti, burti iš atsitiktinai atverstų frazių, rinktis ir svarstyti, reikia ar nereikia man vieno ar kito leidinio. Knygynuose sugebėdavau susitikti pažįstamų - pramanytų ir tikrų. Paskui pasidariau skūpi. Gaila buvo ne pinigų, bet lentynose jau priglaustų įnamių, kuriems po kiekvienos knygų mugės tekdavo vis labiau susispausti, įtraukti šonus ir nekvėpuoti - visai arba beveik. Galbūt savo įtaką darė ir į visokias literatūras kreivai šnairavę tikslieji mokslai, o gal - akivaizdžiai sutrumpėjusios dienos, kurioms vis mažiau tekdavo atsikąsti nuo į būtąjį laiką paskubomis nugrimztančių ir šiaip jau dienomis nelaikomų darbo dienų ir mokymosi vakarų. Šiaip ar taip, šiandien pirmą sykį po ilgo laiko vėl pajutau tą knygyninį džiugesį. Jis kvepėjo pavasariu ir sekmadieniu. Jau norėjau stverti naują baltų lankų išleistą Italo Calvino tomelį ir kažkokios rusų leidyklos Borgeso raštus, bet pamačiusi kainas ir atsiminusi savo vargšes nuo nepakeliamos šnabždesių naštos (juk žinia, kad naktimis knygos šnabždasi tarpusavyje) jau ir taip sulinkusias lentynas nusprendžiau verčiau investuoti į bibliotekos bilietą.

Mano literatūriniame gyvenime nieko naujo. Prie lovos, ant prosenelės kadaise Rygoje pirktos skrybėlių dėžės su dramblio spaudu ir skrybėlėmis viduje, šalia nesuskaitomos Daviso Europos ir dar neįsiskaitytos Moters Berlyne vis dar rymo serbai. Jei neklystu, į lietuvių kalbą Pavičiaus išversti tik trys kūriniai, kuriuos visus šią savaitę ir sudorojau. Buvau negudri, ir pradėjau nuo geriausio.

Chazarų žodynu likau sužavėta! Tiesa, man regis, leidime įsivėlė šiokia tokia klaida - ant knygos parašyta, kad tai vyriškasis egzempliorius, bet pagal tekstą ir baigiamąjį žodį skaitytojui ("Tegu toji daili greitų akių ir tingių plaukų būtybė, kuri skaitydama šį žodyną...") akivaizdu, kad moteriškas. Skaičiau tokia tvarka: žalia > raudona > geltona, tačiau dabar manau, kad geriausia skaityti iš eilės raudona > žalia > geltona. Bet kuriuo atveju žydiškąją versiją ir straipsnį apie Dorotą Šulc geriausia pasilikti pabaigai.
Po Chazarų žodyno pakylėta puoliau prie Antrojo kūno. Šią knygą rašytojas manė esant geriausiu savo kūriniu, kaip rašoma anotacijoje, vadino jį "metafiziniu trileriu“ arba „bibline sakme“, o rusų kritikai perskaitę Antrąjį kūną rekomendavo Pavičių Nobelio literatūros premijai. Įtartina. Bet juk Chazarų žodynas toks puikus! Skaitydama Antrąjį kūną pirmus keliasdešimt puslapių vis tikėjausi, kad jau tuoj tuoj tie pezalai (atsiprašau, bet tikrai taip...) baigsis. Tačiau jie nesibaigė. Chazarus vertė Laima Masytė, o štai Antrąjį kūną - Vytas Dekšnys. Iš pradžių juokavau, kad tai ir yra šios knygos bėda. Vietomis tikrai eita lengviausiu keliu ir versta tiesiog pažodžiui. Mielas vertėjau, jei jau sėdatės su rašytoju prie vieno instrumento skambinti duetu, nepamirškite, kad jūsų rankų galioje - nukreipti pagrindinę melodiją pasroviui ar prieš srovę. Vis dėlto dar po kelių knygos skyrių supratau, kad nė pats Vytas, kad ir kaip būtų pasitengęs su konstrukcijomis ir sinonimais, negalėjo išgelbėti šio biblinio trilerio. Kai buvo paminėta žydiškoji raidė Šin ir imta filosofuoti apie tai, kaip Jėzus po prisikėlimo savo kelionių maršrutais amžiams paliko slaptą įrašą šioje žemėje (žinoma, gerosios raidės Šin pavidalu) ir kaip jis gebėjo sujungti viename laike abu savo kūnus, kurių vieno jo mokiniai nepažino, dar buvo juokinga. Bet kai norėdami įminti slaptąją paslaptingosios raidės Šin paslaptį veikėjai ėmė skaityti tiesiai iš lentynos nuraškytus kažkelinto amžiaus hebrajiškus rankraščius ir pilstyti iš tuščio į kiaura apie Dievo motinos ašaras ir kitus maistinguosius skysčius, pasidarė nuobodu ir truputį gaila Pavičiaus, kuris, būdamas garbaus amžiaus, gal jau nelabai galėjo objektyviai įvertinti tai, ką padiktavo jam klastinga senatvė... Žodžiu, šiaip ne taip įveikiau Antrąjį kūną. Dėl tvarkos. Nuoširdžiai patariu niekam jo neskaityti. Nors ką gali žinoti, juk kiekviena knyga susiranda savo skaitytoją, gal ir šiai pasiseks. Mano vyras sustojo ties devyniasdešimt penktuoju puslapiu. Jo verdiktas buvo - saldus ir labai moteriškas romanas. Ir žinote, juokinga, bet knygos pabaigoje, paskutiniame jos sakinyje kalbėtojas prisipažįsta, kad iš tiesų tai ne jis parašė šią knygą, o jo žmona. Tiesą sakant, man vis dar netelpa galvoje, kaip po chazarų galima buvo parašyti šitai...
O šiandien, nepadoriai trumpam savaitgaliui besibaigiant, dar greitai perbėgau plonytį pasakojimą apie Herą ir Leandrą. Po Antrojo kūno dar vienam Pavičiaus romanui reikėjo ryžtis, tačiau Vidinė vėjo pusė manęs nenuvylė. Kadangi moterų istorijas mėgstu pasilikti pabaigai, pradėjau nuo Leandro, ir manau, kad pasirinkau teisingai. Nes Heros istorijos pabaiga puikiai užbaigė knygą. Ties šiuo veikalu vėlgi darbavosi Laima Masytė, todėl skaitant džiugino ne tik Pavičiaus išmonė, bet ir Laimos gudriai lietuvių kalbai adaptuotos konstrukcijos ir parinkta leksika.
Bendrai kalbant, man patiko, kad Pavičiaus knygos iš tiesų bendrauja. Jos šnekasi viena su kita - jose nuolat pasirodo bendrapavardžiai veikėjai, panašūs simboliai ar įvaizdžiai. Taip pat jos šnekasi ir su skaitytoju, tikiu, kad kiekvienas neserbas jose atras kažką pažįstamo ir savo. Juk smagu rasti paminėtas Tiepolo freskas, Coronellio gaublius, saldų panteros riaumojimą ar sidabro šaukštelius su Saragosos rankraščio citatomis! Maži dalykai, apie kuriuos žinai tik tu ir knyga!
Pavičiaus tekstai labai tankūs, bet kartu ramūs, kultūringi ir prietaringi. Tarsi gili upė jie teka lėtai ir plika akimi sunku pastebėti, kiek vandens per akimirką nuplukdo. Knygose puikiai perteikta žmonių, kurių laiką skaito Dunojus, "kur lydeka paikiausia vasarį", pasaulėžiūra - egzotiška ir svetima, bet labai graži. Chazarus, ko gero, kada nors skaitysiu dar sykį. Su pieštuku rankose. Ir šypsniu katės, "kuri peles gaudo ir užpakalinėmis kojomis".