Palestrina

Vargšai romiečiai. Kur galima keliauti turint tokį paveldą? Metro įkyriai reklamuojama Dominikos respublika ir Kipras, gatvėse - gimtoji Kalabrija. Ech, senais gerais laikais žmonės žinojo, kur atsigauna kūnas ir siela - kalnuose. Ne veltui Palestrinoje gyvenvietė ėmė kurtis keliais šimtmečiais anksčiau nei Romoje, o ir vėliau turtingi romiečiai čia leisdavo karštas vasaros dienas mėgaudamiesi kalnų oru ir gaiviais vėjo bei saulės bučiniais.

Palestrina ir dabar tokia - kukli, tyki, įkvėpianti, glostoma vėjo ir šviesos. Čia aš apie senamiestį. Žmonių - tik vienas kitas, tačiau išdžiaustyti spalvingi skalbiniai byloja, kad miestelis nėra apleistas, tik jo gyventojai kažkur pranykę - gal slepiasi nuo pašalinių akių, o gal nuo saulės šviesos. Turistų taip pat nėra ir įėjimo į kadaise šlovingos Fortūnos šventyklos teritoriją niekas nesaugo. Nors užrašas ir skelbia apie būtinus įsigyti bilietus. Šventyklos terasos geriausiai matyti iš tolo, dar neįvažiavus į miestelį. Tačiau ir iš arti jos atrodo įspūdingai. Dabar pačiame jų viršuje įsikūręs muziejus, o apačioje, buvusių vartų vietoje pastatyta bažnyčia. Kopiame aukštyn, pirma civilizuotai - nuožulniais akmeniu grįstais skersgatviais ir smulkučiais laipteliais, vėliau - siauru kalnų takeliu. Pušys, horizontas, vėjas. Sutinkame pasivaikščioti išėjusią senutę. Buon giorno - čia įprasta sveikintis su nepažįstamais. Vėliau prasilenkiame su kirtikliu nešinu dieduku. Atrodo grėsmingai, tačiau šypsosi maloniai ir nuoširdžiai. Ir kur čia nesišypsosi, kai tokia saulė. Palestrina - itališkas Mijas.