[...] kažkur ties ta vieta
kur bėgiai susitinka
Aną Kareniną
kur parbloškia vėją
romėniškas garvežio profilis
kažkur ten
įvyksta mūsų susidūrimas
akis į akį
pražūtingai arti
kažkur – veik tas pats kas niekur [...]
kur bėgiai susitinka
Aną Kareniną
kur parbloškia vėją
romėniškas garvežio profilis
kažkur ten
įvyksta mūsų susidūrimas
akis į akį
pražūtingai arti
kažkur – veik tas pats kas niekur [...]
Kadaise sirgau traukiniais. Tolimųjų kelionių dvasia būtinai turėjo kvepėti keistu geležinkelio kvapu, jaukiu monotonišku ratų tuksėjimu į bėgius, trumputėms, tačiau dažnoms akimirkoms vagono tamsą perrėkiančia priekelės žibintų šviesa. Naktis traukinyje būdavo ilga. Kol ji tęsdavosi man sekdavosi svajoti ir mąstyti apie tai, kam pilkoje kasdienybėje pritrūkdavo laiko, o gal tik nusiteikimo.
Studentavimo laikais įjunkom važinėti į Kauną. Pirmą sykį važiavom pamatyti Pažaislio. Tada tebuvom geri pažįstami ir tu buvai įsitikinęs, kad nuo Palemono iki Pažaislio visai netoli. Cha! Skynėmės kelią per brūzgynus, ėjom ilgai, visą dieną. Vienuolynas atrodė magiškas, visai kaip iš knygų ir meno istorijos pamokų. Ir burtai iš tiesų veikė.
"Man patinka traukiniai ir traukinių stotys - dėl kažko mirtinai svarbaus, ką jos turi; bet tai jau kita istorija."
Kitą sykį važiuokim traukiniu.
12 komentarų:
dziugu, kad yra gyvenanciu, savo gyvenima mokanciu nuspalvinti zmoniu.:)
aha, mes irgi gilioje jaunystėje su draugais turėjome slaptų ritualų - važiuodavome į oro uostą stebėti kylančių ir besileidžiančių lėktuvų ir į stotį stebėti ir klausytis bei uostyti traukinių ir bėgių:)
o šiaip, norėčiau traukiniu į Piterį.
Hm, gal reikės kalbinti vyrą savaitgaliui į Kauną... Tik, įtariu, traukiniu jis nevažiuos, gyvačius :)
Rimante, mes kaip tik praeitą vasarą traukiniu į Piterį su draugais keliavom :) Rusų pasieniečiai tai kaip čia pasakius, nedraugiški, labai nedraugiški, trečią nakties lagaminus kraustė. Bet šiaip per naktį čiukšėti traukiniu - smaguma! O Piteris - gėris :)
Į Kauną traukiniu noriu dar ir iš smalsumo - dabar gi tie dviaukščiai kursuoja.
Traukiniai man kelia ypatingai nostalgiškus jausmus, nes vaikystėj tiek vienam, tiek kitam "kaime",netoli senelių namų, buvo traukinių stotis, taigi traukinių garsai girdėdavosi ištisą parą...Ypač patikdavo tas garsas naktį.Pas vienus senelius traukinių stotis buvo už gamyklos, o pas kitus visai šalia,matydavau pravažiuojančius traukinius pro langą, skyrė tik gatvelė ir pieva :) Taigi bėgiai, bei traukinių stotis tapdavo geriausiais žaidimų objektais :) Neseniai sužinojau, kad ta traukinių stotis seniai uždaryta... O tas kvapas yra kažkas tookio...
Labai patiko tavo derinys, gražiai žiūrisi monochromija, reiks ir man gal kada pabandyti :) O dar ta gili bordo spalva...Puikiai prisiderinai prie medžio lapų :)
Prie mano močiutės namų buvo siauruko bėgiai. Seniai jų nebėra, aišku... O mes gyvename gal pusantro km nuo geležinkelio, ir ilgą laiką jo nei mačiau, nei girdėjau. Kai vyras pasakė, kad girdisi traukiniai, nepatikėjau, juk taip toli, bet įsiklausius - tikrai, tyliai tyliai, bet girdisi! Ypač naktį ar paryčiais. Toks ypatingas jausmas aplanko, kai pagaunu tą tykų ūksmą ar bildėjimą - kaip gegutę kukuojant išgirdus :D
Dėl derinio, tai nežinau ar matosi, nes skirtingi monitoriai skirtingai rodo, bet jis ne visai monochromiškas - sijonas bordo, o pėdkelnės ir viršus violetiniai. Man tos spalvos taip slidžiai balansuoja ant derėjimo/nederėjimo ribos :)
aha, per mano monitorių viskas matosi būtent taip, kaip nupasakojai:) ir dar berods rankinukas violetavumo turi...
aš į Piterį traukiniu paskutinį kartą keliavau prieš 15m., LT nepriklausoma buvo jau geri penkeri. Mums pasisekė, lagaminų tada dar nekraustė...Dar į Rygą prieš 10m. teko važiuoti traukiniu, bet šito kartoti nebenoriu - tiesiog į tenai man paprasčiau ir patogiau autobusu ar mašina. Nors rytinės vasaros stotys kvepia (būtent, kvepia) ypatingai ir turi savotiško žavesio (ypač ne Vilniaus:)
Vis dėlto įdomu, kaip žmonės prisiriša prie laikmečio atributų. Ateinančios kartos gal jaus sentimentus oro uostams ir rašys apie ypatingus oro uostų kvapus ir garsus :D
Beje, aš pirmą sykį Piteryje irgi buvau senokai - prieš 10 m, tai tada dar lagaminų taip nekraustė, nors su šuniukais per vagonus pereidavo.
man labai įdomu, kokia spalvų gama dominuos ateinančios kartos prisiminimuose. maniškė tai tokia gelsvai rusva, nutvieksta saulės. Primenanti sepiją. Na, tų laikų, kai žmonės buvo jau nebe nespalvoti, o sveikai pageltę ir įrudę:)
Man labai patinka vienas kvapas Piteryje - ankstų vasaros rytą drėgme alsuojančios ką tik nulaistytos vandeniu gatvės...
Mane irgi labai domina tie dviaukščiai traukiniai Kaunan. Tada ir vyno kokio kelionėje galima gurkštelėti su gera draugų kompanija susiorganizavus.
Kokia sodri spalva-labai gražus sijonas ir šiaip derinys labai tinka prie plaukų spalvos,odos.
Traukiniai man irgi kelia daug šiltų prisiminmu - vaikystėje su močiute visada vykdavome i paisvaikščioti į Trakus su traukiniu. O su savo buvusiais grupiokais visdar "laikome" jau 6 metų tradiciją kiekvienos vasaros pradžioje taukiniu vykti į žygį "baidarėmis".
Rūta, šauni tradicija! Gaila, mes tokių neturime. Didelis kursas buvo ir kažkaip visi grupelėm, grupelėm...
Ačiū, šitas sijonas - mano mylimiausias, zomšinis :)
Kaip smagiai nusišypsojau vien perskaičius pavadinimą. Kažkada su vyru pasidarėm atrakciją - važiavom į Kauną traukiniu ir lankėm tokius perliukus kaip zoologijos sodas, Ivanausko muziejus ir pan. Buvo labai smagu. O kelią pamariais, pamiškiais, pievom ir bėgiais nuo Pažaislio iki Palemono patikrinom dar ankstyvos draugystės stadijoj.
Chi, Palemoną nuo Pažaislio pasiekti nežinant kelio - sunkoka užduotis :) Einant Pažaislio link bent kupolas iš tolo švietė, ir tai teko paklaidžioti :)
Rašyti komentarą