Naikinu vakar parneštus du kilogramus mandarinų ir vartau Atlas Maior. Mąstau, kodėl mes taip suasmeniname daiktus. Kodėl daiktai valdo gyvenimą ir manipuliuoja mumis taip, lyg būtų gyvi. Štai Zylės spalvos pagoda umbrella. Jis vaidenosi man pusmetį, šnekėjo kažką per miegus, piešėsi ūkanotojo Vilniaus portretuose (anfas ir profiliu), barbeno į palangę priešaušrio dulksna ir mums taip vienam kito reikėjo. Dabar aistra patenkinta ir giliai širdyje aš suprantu, kad jis labiau tinka Italijos orams. Bet man miela turėti tą brangų niekutį. Kaip ir galybę kitų dalykų. Chemija. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Kartais jie guli nenaudojami, tačiau kaip gera, kad jie yra.Bet apie ką aš čia, ak apie kėdes. Keturios kėdės pakeis mūsų gyvenimą. Pirmiausia jos įkalbės įsigyti apvalų stalą, tuomet ims kreivai šnairuoti į minkštus baldus, galiausiai privers pasidaryti remontą, o paskui ir visai išsikraustyti ten, kur daugiau erdvės, kur už durų - ne laiptinė, bet kiti kambariai, o pro langą matyti bažnyčių bokštai ir girdėti, kaip kviesdami į mišias skambina varpai. Mes vis dar gersime arbatą vakarais ir ieškosime.
2 komentarai:
Gerbkite matracus, piliečiai! :D
Piliečiai! Gerbkite spyruoklinį su melsvomis gėlėmis matracą! Tai šeimos židinys, baldų alfa ir omega, namų jaukumas, sargas, meilės bazė, primuso tėvas! Kaip saldu miegoti, kai tave liūliuoja demokratiška jo spyruoklių muzika! Kokius nuostabius sapnus sapnuoja žmogus, užmigęs ant melsvo jo apmušalo! O kaip visi gerbia matraco savininką!
Žmogus neturįs matraco, vertas pasigailėjimo. Jis neegzistuoja. Jis nemoka mokesčių, neturi žmonos, pažįstami neskolina jam pinigų „lig trečiadienio“, taksi vairuotojai jam įkandin svaido užgaulius žodžius, merginos iš jo šaiposi, jos nemėgsta idealistų.
Žmogus, neturįs matraco, dažniausiai rašo eilėraščius:
Pakūrus krosnį vakare,
Pasisūpuoti taip malonu,
Kai muša laikrodis „Bore“
Ir skraido kuosos lyg svajonės.
Rašo jis tuos eilėraščius prie aukšto telegrafo staliuko, versdamas laukti matracų savininkus, atėjusius pasiųsti telegramos.
Matracas pakeičia žmogaus gyvenimą. Jo apmušaluose ir spyruoklėse slypi kažkokia patraukli, iki šiol neištirta jėga. Kviečiami jo spyruoklių muzikos, susirenka daiktai ir žmonės. Ateina finansų agentas ir merginos. Jie nori draugauti su matraco savininkais. Finansų agentas tai daro fiskaliniais tikslais, ieškodamas valstybei naudos, o merginos — be išskaičiavimo, aklai paklusdamos gamtos dėsniams.
Prasiskleidžia jaunystės žiedai. Finansų agentas, gavęs mokestį, kaip bitė renka pavasarinius kyšius, linksmai zvimbdamas išskrenda į savo apylinkės avilį. O išėjusias merginas pakeičia žmona ir primusas „Juvel Nr.l“. Matracas nepasotinamas. Jis reikalauja aukų. Naktimis jis skamba lyg krintantis kardas. Jam reikalinga etažerė. Jam reikalingas stalas su kvailomis tumbomis. Žvangėdamas spyruoklėmis, jis reikalauja užuolaidų, portjerų ir virtuvės indų. Jis stumia žmogų ir sako jam:
— Eik, nupirk kapoklę ir kočėlą!
— Man gėda dėl tavęs, žmogau! Iki šiol tu neįsigijai kilimo!
— Darbuokis! Aš greit tau atnešiu vaikų! Vystyklams ir vežimėliui tau reikalingi pinigai.
Matracas viską atsimena ir daro saviškai.
Net poetas neišvengia bendro likimo. Štai jis vežasi iš turgaus matracą, su baime glausdamasis prie jo minkšto šono.
— Aš palaušiu tavo atkaklumą, poete! — sako matracas. — Tau nebereikės bėgioti į paštą rašyti eilėraščių. Ir apskritai ar verta rašyti eilėraščius? Tarnauk! Ir saldo bus visuomet tavo naudai. Pagalvok apie žmoną ir vaikus.
— Aš neturiu žmonos! — šaukia poetas, atšokdamas nuo savo spyruoklinio mokytojo.
— Turėsi. Aš neužtikrinu, kad tai bus gražiausioji pasaulio mergina. Nežinau net, ar ji geros širdies moteris. Būk viskam pasiruošęs. Tu susilauksi vaikų.
— Aš nemyliu vaikų.
— Tu juos pamilsi!
— Jūs gąsdinat mane, pilieti matrace!
— Tylėk, kvaily! Tu visko nežinai! Tu dar turėsi paimti Mosdreve baldų į skolą.
— Aš užmušiu tave, matrace!
— Pienburni! Jei tu išdrįsi taip pasielgti, kaimynai apskųs tave namų valdybai.
Taip kiekvieną sekmadienį, linksmai girgždant matracams, zuja po Maskvą laimingieji.
Rašyti komentarą